Pastabos paraštėse

t.y. tinklaraštis

Red Army Go Home! (Šiek tiek istorijos)

Krašto apsaugos ministerija priminė, kad 1992 m. dalyvavau eisenoje Vilniuje dėl Rusijos armijos išvedimo iš Lietuvos. Šioje Pauliaus Lileikio nuotraukoje aš esu berniukas su akiniais kairėje:

A procession of people in Vilnius main street. 6 kids in front of the procession carry red posters with 'Red army go home' in white.

Man tuo metu buvo 12-13 metų.

Manrods į eisenos priekį papuoliau gan atsitiktinai: su seneliais atėjome prie Katedros dalyvauti eisenoje ir kažkas paprašė, kad su kitais vaikais paneščiau plakatus eisenos priekyje.

Buvo šiek tiek nedrąsu. Ne todėl, kad 12-os metų pastatė prieš visą Raudonąją armiją, bet todėl, kad reikėjo eiti priekyje visų. Laimei, pabandžius, tai pasirodė ne taip ir baisu. Taip pat šalia manęs ėjo mano senelis (nuotraukos kairėje), todėl irgi galėjau jaustis drąsiau.

Nepamenu, ką galvojau. Turbūt labiausiai stengiausi išlaikyti gražią ir lygią eilę su kitais vaikais priekyje. Iš kitos pusės, po 3-4 metų dalyvavimo Sąjūdžio mitinguose, turėjo kirbėti nuojauta, kad jei mitingais išsikovojome nepriklausomybę ir SSRS žlugimą, tai turbūt ir šia eisena ko nors pasieksime.

1993 m. rugpjūčio 31 d. - diena, kai paskutinis Rusijos kareivis paliko Lietuvą. Ši diena ir naujiena man paliko ryškų įspūdį:

  • Atsimenu vaizdus iš Panoramos reportažo su išvažiuojančiais traukiniais.
  • Jaučiau palengvėjimą (pagaliau baigėsi!).
  • Jaučiau nuostabą (Wow! Tai tikrai įvyko.).
  • Jaučiau pačią laisvę (Mes dabar visiškai laisvi ir galime gyventi kaip patys nuspręsime).

Tai tokie prisiminimai ir įspūdžiai iš 1992-1993 m.. Dabar apie tai ką ši nuotrauka man reiškia šiandien.

Pirmiausia prisiminiau kitą eiseną Vilniaus Gedimino prospektu, kurią irgi teko vesti (jau kaip organizatoriui).

“Paksui NE”

Tėvynė pavojuje - 2003-11-22 mitingas. Tuoj pradėsime eiseną. 2003 m. lapkričio 22 d., su grupe bendraminčių Internete, suorganizavome mitingą prie prezidentūros, kuriame reikalavome tuometinio LR prezidento R. Pakso atsistatydinimo. Be kitų organizacinių dalykų, buvau vienas iš eisenos nuo Vinco Kudirkos aikštės iki Simono Daukanto (prezidentūros) aikštės (kur ir vyko mitingas) koordinatorių.

Tuomet jau turėjau ne tik plakatą, bet ir marškinėlius su šūkiais. Juos užrašė mano tėtis (turi gerą akį ir ranką).

Priminsiu, kad R. Pakso rinkiminė kampanija buvo didžiausia dalimi finansuota Rusijos karo pramonės verslininko J. Borisovo pinigais.

Taigi, sutampa: aš eisenos Gedimino pr. priekyje, prieš Rusijos kariuomenę Lietuvoje, palaikomas artimųjų.

Įdomu, kad stichinis Lietuvos jaunimo protestų judėjimas [neformaliai vadintas] “Paksui NE”, kuris organizavosi ir koordinavosi išskirtinai Internete (tiksliau - IRC), buvo pirmas [mano žinomas] tokio pobūdžio masinis judėjimas. Ukrainos Maidanas (žymiai didesniu mastu ir kokybe) kilo po metų, “Arabų pavasaris” - po 7 metų.

Mano senelis

Kai užgimė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis ir prasidėjo mitingai, mes galvojome, kad mano senelis prijaučia komunistams. Todėl, kad gesindavo mano tėvų užsidegimą dalyvauti Sąjūdžio veikloje ir akcijose.

Tiesa pasirodė sudėtingesnė.

Mano senelis pats buvo nukentėjęs nuo Sovietinio režimo (kad ir santykinai nesmarkiai): atsisakė stoti į komunistų partiją ir todėl, nepaisant profesinių sugebėjimų, buvo pažemintas pareigose bei visą likusį gyvenimą buvo priverstas dirbti paprastu darbininku. Savo akimis matęs Lietuvos nepriklausomybės praradimą ir po jo sekusias stalinines represijas jis bijojo tokio paties ar baisesnio likimo savo vaikams bei anūkams.

Tai, jog mano senelis eina tokios eisenos priekyje, man primena kokį vidinį kelią jis turėjo nueiti, kad išsilaisvintų iš savo baimių.

Taigi: tikrai laisvės diena.

Sąjūdžio vaikai

Eisenos nuotraukoje matau ir dar porą pažįstamų veidų. Užuomina: vienas iš jų neša trispalvę, dabar Seimo narys. Vyresni už mane, bet iš dabartinio 40-mečio perspektyvos – neesmingai.

Per savo jaunystės politines ir pilietines veiklas pastebėjau, kad visose tokiose akcijose, kur klausimas būna apie Lietuvos laisvės ir demokratijos likimą, neretai sutiksi tų pačių, jau anksčiau matytų žmonių.

Kai kurie tapo politikais, kai kurie aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, kai kurie dirba savo darbus ir augina vaikus, bet daugumai būna džiugu ir malonu vėl netikėtai susitikti.

Dažnai (kaip mano pilietinės veiklos atvejais), tai padeda greičiau sukurti pasitikėjimą ir sutelkti jėgas.

Esu įsitikinęs, kad dauguma žmonių iš šios nuotraukos dabar remia Ukrainos pastangas išvaryti Raudonąją armiją iš savo šalies.

Red army go home! Paremkime Ukrainą!

 
Daugiau įrašų – archyve