Gerbiamieji,

2004 m. sausio 26 d.

Lietuvos Respublikos Prezidentui p. Valdui Adamkui,
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui p. Artūrui Paulauskui,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministrui Pirmininkui p. Algirdui Brazauskui,
Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui p. Gintautui Bužinskui,
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui p. Gintarui Jonui Furmanavičiui,
Lietuvos Respublikos kultūros ministrui p. Vladimirui Prudnikovui

Didžiai Gerbiamieji,

norime atkreipti dėmesį į Jūsų vadovaujamų institucijų aprobuotą ir Lietuvos Respublikos Seimo pernai kovo 30 dieną priimtą Archyvų įstatymo pakeitimo įstatymą (Nr. IX-2084). Šis Lietuvos archyvų departamento parengtas įstatymas šiurkščiai pažeidžia pilietinės visuomenės teisę į istorinę atmintį ir daro gėdą demokratinei Lietuvos valstybei.

Todėl kviečiame imtis visų Jūsų galioje esančių priemonių, kad nuo šių metų sausio 1 dienos pradėjęs veikti Archyvų įstatymo pakeitimo įstatymas kuo greičiau būtų atšauktas. Manome, kad tokį įstatymą parengusios institucijos vadovas neturi moralinės teisės toliau eiti savo pareigų.

Primename, kad minimo įstatymo 20 straipsnio 3 punktas teigia: „Priėjimas prie Nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių buvusių SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) Lietuvos SSR padalinio, Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo.“ To paties straipsnio 5 punktas nustato: „Priėjimas prie Nacionalinio dokumentų fondo dokumentų, kuriuose yra informacijos apie asmens privatų gyvenimą, taip pat prie valstybės archyvams perduotų susistemintų asmens duomenų rinkmenų ribojamas 50 metų po asmens mirties, o jei šio fakto nustatyti neįmanoma, – 100 metų nuo dokumento sudarymo“.

Tokios įstatymo nuostatos ne tik apsunkina, bet praktiškai stabdo naujausių laikų Lietuvos istorijos tyrimus, trikdo ir Lietuvai, ir tarptautinei bendruomenei itin aktualias XX amžiaus totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų, holokausto, antinacinės ir antikomunistinės rezistencijos bei kitų sričių studijas.

Kyla rimtų abejonių, ar tokios įstatymo nuostatos suderinamos su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 42 straipsniais, užtikrinančiais piliečiams teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei laiduojančiais akademinės veiklos laisvę.

Minėti įstatymo reikalavimai neatitinka civilizuotų valstybių nuostatų. Jie primena totalitarinių ar autoritarinių valstybių praktiką ir kompromituoja Lietuvą tarptautinėje bendrijoje. Neatsitiktinai šiemet archyvų tiriamojo darbo į Lietuvą atvykę dirbti Vakarų mokslininkai informacijos laisvės požiūriu jau lygina mūsų valstybę su Baltarusija.

Apmaudžiausia, kad penkioliktaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvos Respublikoje pradėjo veikti įstatymas, pagrįstas Lietuvos valstybę ištikusios sovietinės okupacijos neigimu. Jis vertina SSSR aneksuotą sovietų Lietuvą kaip savarankišką valstybę, o KGB ir kitas SSSR represines struktūras – kaip Lietuvoje teisėtai veikusias specialiąsias tarnybas.

Vakarų Europos valstybių praktikoje ilgesniems laiko tarpsniams įslaptinami teisėtai veikusių savų specialiųjų tarnybų dokumentai. Šiuo sumetimu mėginta teisinti ir Lietuvos Archyvų įstatymo pakeitimo įstatymą. Tačiau nedera pamiršti, kad KGB – Lietuvoje neteisėtai veikusi, nusikalstama svetimos valstybės organizacija. Reikalauti įslaptinti KGB bylas – tai tas pat, kaip reikalauti įslaptinti Lietuvoje veikusių nacių Gestapo ar SS dalinių dokumentus.

Taigi įstatymo rengėjų požiūris primena Rusijos valstybei nūnai būdingą santykį su istorine tiesa, pastangas neigti buvusią Baltijos šalių okupaciją ir „švelninti“ sovietinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Archyvų įstatymo pakeitimo įstatymas KGB darbuotojus traktuoja panašiai, kaip teisėtos operatyvinės veiklos slaptuosius dalyvius. Tad dabartinėje Lietuvos politikoje šis įstatymas sustiprina mūsų valstybingumui pavojingą tendenciją de facto priimti Lietuvos SSR legitimumo principą.

Taigi, išdėstytais argumentais remdamiesi, raginame Jus kuo greičiau sustabdyti Archyvų įstatymo pakeitimo įstatymo veikimą ir kruopščiai, konsultuojantis su visuomene, atsižvelgiant į piliečių poreikius ir Lietuvos Respublikos interesus, parengti civilizuotų valstybių praktiką atitinkantį archyvinių dokumentų naudojimo įstatymą.

Su derama pagarba,

Darius Kuolys,       Pilietinės visuomenės instituto direktorius

Mantas Adomėnas,   Pilietinės visuomenės instituto tarptautinių programų direktorius

Lankytojas vardu “Žemaitis” man parašė: Na, ką Emili, dabar pasakysi apie viešumą dėl KGB, įsiropščiusių į valdžią? Juk taip uoliai dirbai,rodos, antipaksininku:) Rezultatai buvo puikūs, gal dabar galėtum padėti tautai?

Gerbiamas lankytojau, nenurodei savo atgalinio adreso, tai negaliu atsakyti asmeniškai. Iš kitos pusės negaliu palikti šio klausimo neatsakyto. Tai čia mano atsakymas, nors jau tikrai laikas eit miegot.

Apie išviešėjusius kagėbistus pasakysiu tiek: tiesa, kad atsarginis karininkas, tai ne kadrinis karininkas. Bet taip pat nemažiau tiesa, kad atsargos karininkas tai daugiau už eilinį “stukačių” (kaip išsireiškė Siaurusevičius paskutinėj savo laidoj).

Paimkit bet kurios šalies kariuomenės arba saugumo tarnybą ir pamatysit, kad karininkas tai žmogus, kuris ne nosį krapšto ir dinderį muša. Karininkas yra toks žmogus, kuris turi rimtas pareigas ir nemažą atsakomybę, kuriam patikima ne tik įsakymų vykdytojo vaidmuo, bet ir atsakomybė pačiam priiminėti sprendimus. Tai yra tokiu žmogumi daug pasitikima. Pabandykit dabartinėj mūsų kariuomenėj gauti atsargos karininko laipsnį ir suprasit, kad ji duoda ne bet kam ir ne už nieką.

Taigi manau, kad nereikia ir negalima čia dangstytis skylėtais įstatymais. Tuo labiau man kyla didelių abejonių kaip būtų galima apibūdinti Valionio ir Pekeliūno kandidatavimą paskutiniuose seimo rinkimuose. Jų biografiniuose duomenyse teigiama, kad jie nebendradarbiavę su ne-Lietuvos Respublikos slaptosiomis tarnybomis (t.y. ir KGB). Įsivaizduokit sau nebendradarbiaujantį su Lietuvos kariuomene atsargos karininką. Briedas kažkoks gaunas…

Dabar dėl mano pagalbos tautai: tiesiai sakant man širdis krauju apsipila stebint, kaip ta klika, sudaryta iš žmonių kurie visada be jokių moralinių skrupulų žiūrėjo tik savų interesų ir kaip engti bei mulkinti kitus (visi tie komunistai, karjeristai, kagėbistai) įgauna vis daugiau ir daugiau nekontroliuojamos valdžios ant Lietuvos. Nuo to geriau žmonėms nebus. Bus tik daugiau neteisybių, korupcijos, nedemokratijos.

O ką gi aš galiu padaryti dėl to? Daug galiu ir mažai galiu. Viešas protestas - vienas iš būdų priversti valdžią dirbti žmonėms, o ne savo interesams. Yra ir kitų būdų, bet viešai protestuoti turiu daugiausiai patirties. Deja dabar negaliu sau leisti tuo smarkiai užsiimti - paprastai sakant pinigai baigės, tenka intensyviai užsidirbinėti duonai kasdieninei.

Visgi yra ir kitas aspektas: o kodėl dabar reikia būtent manęs? Juk yra daug žmonių, kurie yra gudresni už mane, protingesni, jaunesni, geresni, turi daugiau laiko, pajėgumų. Net ir to nereikia, užtenka suprasti, kad privalai kažką daryti.

Tad jei jums rimtai rūpi šis svarbus mūsų ateičiai klausimas, tai pradžiai susiraskite su kuo pasišnekėti apie tai. Jei po to savaime neatsiranda teigiamų pokyčių - susiraskite su kuo pasitarti apie tai ką galima būtų padaryti, kad būtų geriau. Jei po to vistiek situacija eina blogyn - pradėkite veikti. Patys. Tam visiškai nereikia, kad kas iš viršaus patapšnotų ranka ir pasakytų: “dabar darykite tą ir aną”. Reikia suprasti, kad mes patys atsakome už savo ateitį, susirasti bendraminčių ir bendražygių ir pradėti veikti pagal savo supratimą.

Tai nėra sunku. Tai, tiesa, suryja kažkiek laiko ir pastangų. Tai yra kiekvieno piliečio pareiga. Be pačių piliečių nėra daugiau kam tai atlikti.

Baigdamas šią padriką rašliavą norėčiau priminti, tuos mūsų tėvus ir vyresnius brolius bei seseris, kurie gerai jautė savo pilietinę pareigą prieš 14 metų ir stojo ginti savo ir mūsų ateities negailėdami savo sveikatos ir gyvybės. Laimingi esame, kad nebeturime tokių pavojų kaip jie. Užtat turime savus pavojus. Mes skolingi jiems už tai ką jie sau ir mums iškovojo. Mūsų pareiga - neužmiršti grąžinti tą skolą, vardan savo ir tų, kurie bus po mūsų, ateities. Gražinti skolą savo darbais.

Jei ne mes, tai kas? Jei ne dabar tai kada?