Tai oficialu - as pats HariPoteriskiausias Lietuvoje.

Gal del to kad skaitysiu paskaita siu metu PHP konferencijoje, kuri vadinasi “Objektu magija su CTLF“.

Pastaba: Šitas įrašas dienoraštyje yra rašytas žurnalui “Naujasis Židinys-Aidai”. Visas kelių dienų dienoraštis spausdintas 2005 11-12 žurnalo numeryje. Čia pateiktas dienoraščio tekstas iki žurnalo redagavimo.

8:30 pažadina Marijos radijas. Kaip sunku keltis.

Atsikėlęs ir apsitaisęs skubu lauk. Šiandien šlovins Bernardinų pranciškoniškasis jaunimas ir aš kartu su jais. Taip seniai giedojau…

Aikštelėje randu savo mašiną užstatytą. Tai man pirmas kartas. Aš prie to nepripratęs. Mintyse plūstuosi kaip vežikas. Pusvalandį kaip idiotas bandau išvairuoti mašiną, kad bent jau atsisuktų kuriuo nors galu į tarpelį pro kurį gal pavyktų išvažiuoti. Po tokių pratimų labai niežti rankas. Palieku užrašą ant savo kaltininko mašinos purvino šono: „Čia galėjo būti tiesiog įbrėžta. Neužstatinėk mašinų, asile“. Nueidamas su baime prisimenu: „Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’ — tas turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą.“

Po mėnesio pertraukos vėl važiuoju troleibusu. Apie giedojimą kalbos nėra. Vėluosiu ir į mišias.

Troleibuse aidi tas pats, kas kątik skambėjo mano galvoje, tik truputį esmingiau ir kita kalba. Pora alų geriančių vyrų koliojasi su susivėlusia bename. Keiktis moka abi pusės. Staugimas per pusę troleibuso, balsas skardesnis benamės. Galų gale vyrai kažkodėl mestelėję „bej židov, spasaj Litvu“ lipa iš troleibuso ir garsiai trinktelėję į troleibuso langą prie benamės, dingsta iš akiračio.

Įvažiuojame į Žvėryną. Mūsų benamė padeda pakelti maišą įlipusiai inteligentiškai pensininkei ir pasiūlo sėstis ant šalia esančios laisvos sėdynės. Vieną inteligentišką pensininkę atkalba kita, įžiūrėjusi kažkokias šlapias dėmes ant sėdynės, kurios gali ištepti jos šviesų paltą. Žiūriu į sėdynę, bet tokių baisių dėmių nerandu. Žiūriu į pensininkes ir nejučiom pradedu šypsotis. Žiūrim vienas į kitą su bename ir šypsomės. Jos suveltuose plaukuose balandžio plunksna — atrodo gan indėniškai. Daugiau žiūrėti neturiu drąsos. Likusią kelionės dalį praleidžiu žvalgydamasis pro langą ir į grindis.

Į mišias spėju dar palyginti laiku. Įsiveržiu į šoną arčiau šlovintojų ir netyčiom netgi randu vietos prisėsti.

Džiaugiuosi, kad nespėjau giedoti. Klausytis šį sekmadienį — vienas malonumas. O jau psalmė — atperka viską. „Laimingas tas, kuris bijo, Viešpaties savo Dievo“. Gaila tik, kad tikintieji aplink, menkokai atsiliepia į giesmes ir psalmę… bet čia juk ne trečiadienio mišios.

Keliauju namo. Pakeliui troleibuse irgi šioks toks šurmulys. Draugiško veido močiutė visiems nemokamai siūlo Evangeliją pagal Morkų. Daugelis keleivių bijo imti. Močiutė sako buvusi Sibire: „su Dievu ir kalėjime laisvė, o be Dievo ir laisvėje kalėjimas“. Siūlo imti evangeliją — be Dievo vistiek kalėjimas laukia. Taip smagu jai pasakyti „garbė Jėzui Kristui“, kai ji eina pro šalį ir išgirsti nuoširdų atsakymą… Pakeliui močiutę užginčija moteriškė prie durų. Dėl to kalėjimo kuris laukia be Dievo. Bet jos abi išlipa, tai nežinau kuo baigiasi ši diskusija.

Grįžęs neberandu mašinos, kuri buvo užtvėrusi man kelią. Tikiuosi, kad užrašus ant jos šono nuplovė lietus… Po tokios kelionės jau visai nebegaila, kad turėjau vėluoti. Juk nebūčiau viso to patyręs kas šiandien man nutiko keliaujant ten ir atgal…

…

Vistik gerai, kad Dievas saugo kvailius ir įsimylėjėlius (kur aš tai girdėjau?)… ypač kai jau sutemę ir pusę kelio namo važiuoji užmiršęs įsijungti šviesas…

Pastaba: Šitas įrašas dienoraštyje yra rašytas žurnalui “Naujasis Židinys-Aidai”. Visas kelių dienų dienoraštis spausdintas 2005 11-12 žurnalo numeryje. Čia pateiktas dienoraščio tekstas iki žurnalo redagavimo.

Ryte skambinu mamai. Ji sako girdėjusi iš giminių, kad atrodau sulysęs. Greičiausiai jiems taip tik pasirodė. Veidrodyje nepastebiu didelių pasikeitimų.

Išlipęs iš lovos, sėdu prie kompo nagrinėti kodo Jaunimo Arkos (www.jaunimoarka.lt) blog’ų sistemai. Juodas šokoladas gerai padeda sukaupti mintis ir numarinti tokius trukdžius kaip alkis.

Apie antrą valandą jau darbo dalis baigta ir išslenku ieškotis maisto ir pramogų. Pramogų nusiperku dvi (lyg neturėčiau ko ir taip skaityti). Maisto irgi netrūksta. Atrodo viena „Norfos“ pardavėja mane prisijaukino… Šypsosi, sveikinasi ir klausia ko toks vėlyvas šiandieną.

Likusią dienos dalį praleidžiu piršdamas savo požiūrį į web sistemų programavimą žmonėms, kurie ir taip žino ko nori. Et.

Pastaba: Šitas įrašas dienoraštyje yra rašytas žurnalui
“Naujasis Židinys-Aidai”. Visas kelių dienų dienoraštis spausdintas 2005 11-12 žurnalo numeryje. Čia pateiktas dienoraščio tekstas iki žurnalo redagavimo.

Parduotuvėje perku dvi bandeles, apelsiną, obuolį ir puslitrį pieno — savo pusryčius (mama juk skaitys). Išėjus į lauką aplink rūkas. Rūke styrantys Justiniškių monolitiniai aštuoniolikaaukščiai atrodo didingai — kaip kokie fortai iš kompiuterinio žaidimo ar Chriss Foss paveikslų fantastikos knygų viršeliams. Kažkas yra tuose jų išsikišusiuose viršutiniuose aukštuose, kas traukia mano akį.

Rūkas. Rūkas ir lietus, kuris paslepia pasaulį ir mano vidinius užsakovus naujam projektui. Man reikia iš jų įvertinimo ir pastabų tam, ką suprogramavau. Vienintelį kartą kai prisiskambinu, atsiprašo — ruošia ataskaitą savo valdžiai.

Taip ir prastumiu laiką iki darbo pabaigos tuščiomis apsukomis.

…

Kažkur girdėjau, kad Dievas globoja kvailius ir įsimylėjėlius. Kaip gera būti ir vienu ir kitu.

…

Vakare suryju beveik visą „lux/jauniems“ 11 numerį. Kad ir kas ką besakytų, šio žurnalo negalima uždarinėti. Jis lengvai skaitomas, įdomus ir jautrus. O peno dvasiai viename numeryje telpa ne mažiau nei mėnesyje br. Astijaus pamokslų. Už tris litus visoje Lietuvoje!

Pastaba: Šitas įrašas dienoraštyje yra rašytas žurnalui "Naujasis Židinys-Aidai". Visas kelių dienų dienoraštis spausdintas 2005 11-12 žurnalo numeryje. Čia pateiktas dienoraščio tekstas iki žurnalo redagavimo.

Užklupai mane, gerbiamas redaktoriau, labai netikėtai. Buvo apie pusę vienuolikos (ryto), o aš dar buvau dorai neatsibudęs… Miegojau į viską spjovęs tokiu metu, nes jau tikrai reikėjo gerai išsimiegot. Kitaip — iš manęs darbe jokios naudos.

Labai negražu taip naudotis užsimiegojusiais žmonėmis. Kalbėjau su Tavim, o galvoje sukosi mintys: apie ką rašyti? Neturiu apie ką. Mano dienoraštis internete paskutinį sykį atnaujintas balažinkada. Nemokėsiu parašyti taip, kaip reikia jūsų skaitytojams. Iš kitos pusės — pats kaltas. Pasinaudojai mano patiklumu, tai turėsi galvos skausmą, ką su mano padrika grafomanija daryt .

Su tom pačiom mintim keliuosi ir einu į darbą. Pakeliui sulaukiu skambučio iš kolegų — mano programuotoje sistemoje klaida. Visos mintys apie kokius nors dienoraščius dingsta lyg nebuvę.

…

Pietauju. Laukdamas kol atneš mano maistą bandau skaityti Luko evangeliją nuo tos vietos kur palikau praeitą sykį. Nesiskaito ji man šiandien. Mintyse pradedu skaičiuoti kiek 8000 ženklų, kuriuos reikia parašyti, bus padalinus iš dešimt dienų ir padalinus iš vidutinio žodžio ilgio… Įvertinus mano rašymo negalę, gal sugebėsiu tiek išspaust. Kavinės televizorius tuo metu transliuoja
japonišką animaciją vaikams… Multikas apie stalo žaidimus… virtualybė virtualybėje. Šiurpoka… Mano laikais tokios nerealybės multikuose nebūdavo. Vėžliukai nindzės kovodavo realiais ginklais prieš robotų armijas, o ne plagijuoto fantastinio žaidimo kortomis…

Likusias porą valandų darbe prastumiu greitai ir lekiu į Bernardinus. Pasirinkimai ką veikti trys: šv. rašto skaitymo grupelė, krikščionių pilietinio veikimo centro bandymas reanimuotis ir „Vagabondo“ choro repeticija. Iš pareigos pasirenku du paskutinius.

Didesnių nuobodylų už jaunųjų krikdemų vadeivas nepamenu ar esu matęs. Koks pasitenkinimas savimi! Ir koks išpuoselėtas oratorystės menas! Vienas šimtaprocentinis komjaunuolis, kitam dar truputį trūksta — jaučiasi žmogiškumo liekanos. Gal jos jam ir sutrukdys kopti aukštyn. Užtat žmogus liktų. Et, ką aš čia… pats ko gero ne ką geresnis buvau kažkada.

Laikrodžio skaičiukai gyvena pagal savo dėsnius ir duoda pagrindą man pasišalinti anksčiau laiko, nesulaukus kuo baigsis diskusijos apie daugumos priimtas normas prieš gėjų pomėgius rengti paradus. Tame tarpe dar kažkur figūravo gėjų miestas ir Sokratas su Jėzumi nurašyti į vieną kategoriją. Nesugebu aš pamėgti tokių diskusijų. Man geriau pasakykit ką ruošiamės daryti — aš sugalvosiu kaip, bent jau susigalvokim tikslus — aš sumastysiu konkrečius žingsnius jiems siekti.

Dorai neatsisveikinęs (iš baimės sutrukdyti diskusijai), nubėgu iki choro. Randu keturias merginas. Perspektyva aiški — repeticijos nebus. Laikas bėga, perspektyva dar aiškesnė — vadovės irgi nebus. Tai nors paplepam — aš taip jų pasiilgęs po poros savaičių ir daugiau nebendravimo. Ne mažiau pasiilgęs ir giedojimo.

Išsiskirstant suprantu, kad vienintelį renginį, kuriame buvo verta dalyvauti man šįvakar Bernardinuose praleidau.

Grįžtu iki 20 valandos — ankstoka. Pareigos ir gėdos jausmų likučių skatinamas dar užbėgu į darbą. Per porą valandų padarau tai, ką stumdžiau nuo savęs paskutines dvi dienas.

Galiausiai sėdėdamas namie dar užsuku į #katalikai kanalą IRC. Užeina nematyta persona keistu nick’u ir kažkas tempia mane už liežuvio pasiprovokuot:

<

>&lt;NusokNuoSaules-Kilk_i_Dangu&gt; ka cia veikiat?<br>&lt;lunaticLT&gt; meldziames<br>&lt;NusokNuoSaules-Kilk_i_Dangu&gt; o kam?<br>&lt;lunaticLT&gt; vienatiniam Dievui<br>&lt;lunaticLT&gt;  <br>&lt;lunaticLT&gt; kam daugiau<br>&lt;NusokNuoSaules-Kilk_i_Dangu&gt; ismokinkit mane melstis

Dieve mano. Kad mane patį kas taip išmokintų. Paskutiniu metu man tai sunkiai sekasi… Atsidūstu ir cituoju <Kilk_į_Dangei> Mt 6,6-13 iš atminties.

<Allgist> tuo tarpu giriasi — užsistatė priminimą mobiliajame telefone kas tris valandas melstis. Sako padeda nelikti be ryšio… Reikės ir man pabandyti.

Prieš miegą paskaitau porą puslapių iš angliškos knygos apie tai kaip liudyti savo tikėjimą. Autorius rašo, kad tu (aš) galim būti vieninteliu Dievo ambasadoriumi tarp Jėzaus ir sutikto žmogaus. Su šia miela mintim ir užmiegu.