Skaitau šios dienos evangeliją ir stebiuosi. Apie Viešpaties darbus
pranašaujama ir Jis pranašauja pats apie save.

Vienuolika apaštalų su draugais susirinkę klausosi Emauso keliauninkų,
linkčioja galvomis, bet savo širdyse svarsto ir dvejoja. Kaip ir mes
tik pakvietę Jėzų į savo širdį savo tik-ėjimo pradžioje klausomės
žodžio, dedamės į galvą ir svarstome.

Prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams. Jie dar išsigandę, dvejoja ir dar
netiki, mano matą dvasią, o Jis jau iš anksto sako “ramybė jums”. Taip
ir mes sulaukę dovanų ir malonių dažnai bandome nurašyti jas
atsitiktinumams ar kokiems paslėptiems gyvenimo dėsniams, dar
nepatikime. O Jis jau sako: “ramybė jums”.

Ir ta ramybė po truputį ateina. Per įstatymus, pranašus, psalmes, per
evangeliją, apaštalus, brolius ir vienuolius, kurie nepaliaujamai mums
skelbia, kad Jėzus kentėjo ir trečią dieną prisikėlė. Tam kad
atsiverstume ir gautume atleidimą. Tam kad patys būtume liudytojai.

Nes argi iš tiesų pradedant nuo to kambario Jeruzalėje neatėjo ta
žadėta ramybė? Argi neskelbiama evangelija visoms tautoms. Argi
nedaugėja liudytojų visame pasaulyje ir Bernardinuose taip pat?

Mes esame šių dalykų liudytojai.