Nepriklausomos Lietuvos vizija

2004-02-10 13:17

Vakar profilaktiškai pasiėmiau paskaityti knygą “Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai”. Viena pastraipa pasirodė ypač įdomi, todėl cituoju ją čia visą, išskirstęs smulkesniais paragrafais, kad labiau skaitytųsi internete:

Buvusi Lietuvos vyriausybė nepaskatino tautos priešintis 1940 metais prasidėjus Lietuvos aneksijai. 1944-aisiais daug buvusių nepriklausomos Lietuvos pareigūnų ir kariškių paliko ją, nors Lietuvos laisvės armijos direktyvose buvo aiškiai suformuluotas teiginys, jog kiekvienas, paliekantis tėvynę sunkiu metu, yra dezertyras.

Todėl mastydami apie būsimą nepriklausomą Lietuvą partizanai su kartėliu prisimindavo buvusias negeroves: valdininkų pasipūtimą, tautos interesų nepaisymą, partines rietenas, pavojaus iš Rytų nesuvokimą.

Kaip vieną didžiausių nepriklausomybės laikų politikos trūkumų partizanai nurodydavo socialinę nelygybę, padėjusią bolševikams patraukti savo pusėn verguomenę. „Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. […] Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases,″— rašė partizanų kapelionas Justinas Lelešius. Taip pat manė ir Dzūkijos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius: „Argi šitokiame skurde užaugęs lietuvis gali būti geras patriotas? […] Socialinė parama ir globa, pačiai valstybei vadovaujant, sumažintų tą didelį ‘nesusipratusių’ lietuvių skaičių.″

ž.r. Gaškaitė N. (1997). Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai . Vilnius: Aidai.