Praeitam sekmadieniui manęs paprašė parašyti savo evangelijos skaitinio mastymėlį mūsų parapijos laikraštėliui. Skaitinys buvo: Lk 24, 35-48. Pateikiu čia to mastymėlio tekstą jei kam įdomu ;-):
Skaitau šios dienos evangeliją ir stebiuosi. Apie Viešpaties darbus pranašaujama ir Jis pranašauja pats apie save.
Vienuolika apaštalų su draugais susirinkę klausosi Emauso keliauninkų, linkčioja galvomis, bet savo širdyse svarsto ir dvejoja. Kaip ir mes tik pakvietę Jėzų į savo širdį savo tik-ėjimo pradžioje klausomės žodžio, dedamės į galvą ir svarstome.
Prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams. Jie dar išsigandę, dvejoja ir dar netiki, mano matą dvasią, o Jis jau iš anksto sako “ramybė jums”. Taip ir mes sulaukę dovanų ir malonių dažnai bandome nurašyti jas atsitiktinumams ar kokiems paslėptiems gyvenimo dėsniams, dar nepatikime. O Jis jau sako: “ramybė jums”.
Ir ta ramybė po truputį ateina. Per įstatymus, pranašus, psalmes, per evangeliją, apaštalus, brolius ir vienuolius, kurie nepaliaujamai mums skelbia, kad Jėzus kentėjo ir trečią dieną prisikėlė. Tam kad atsiverstume ir gautume atleidimą. Tam kad patys būtume liudytojai.
Nes argi iš tiesų pradedant nuo to kambario Jeruzalėje neatėjo ta žadėta ramybė? Argi neskelbiama evangelija visoms tautoms. Argi nedaugėja liudytojų visame pasaulyje ir Bernardinuose taip pat?
Mes esame šių dalykų liudytojai.
Komentarai
Komentuoti šio įrašo nebegalima. Komentarų sistema išjungta.