Na va, pagaliau atrodo baigiasi vienas didesnių paskutinio mėnesio darbų. Rytoj ryte rezultatai skrenda kažkur į Japoniją ir po to tikėsimės pakeitimų daryti nereikės…
Atidirbus dvylika valandų, gražią dieną, pasaulis ir žmonės aplink atrodo tokie ryškūs, spalvoti ir tikri, o pats jautiesi kaip vaiduoklis užklydęs į šį pasauly netyčia.
Grįžusį namo pasitinka kruvinom spalvom rėkianti televizoriaus diskusijų laida, prie lovos drybso baigta skaityti knyga, o pašto dėžutė braška nuo savaitę neskaitytų konferencijų, kurios dabar nė kiek neįdomios.
Nežinau ką daryti toliau, nes galva tuščia kaip polietileninis maišas, o miegas netraukia.
Atsiprašau už depresiją. Rytoj viskas bus geriau.
Kas keliaus i sali, kur saule teka?
Mes visi keliausim šianakt nepastebimai į šalį kur saulė teka
Į Japoniją, po teisybei, keliaus didelis kiekis puslapiukų.
Viskas yra super slapta
super – duper kaip sakydavo vienas kiniečių ar tai japonų mokytojas.
Viskas normalu… Kai isskris, tada imsimes darbu pagaliau… Nebijok, ta silpna depresija pasibaigs ir prasides tikrai diesne… As tau pazadu ;P
Linkejimai ir geru darbu!
Ir mano kunas bei siela kartais apstingsta, atbunku viskam..