Gerbiami lankytojai

Lankytojas vardu “Žemaitis” man parašė:

Na, ką Emili, dabar pasakysi apie viešumą dėl KGB, įsiropščiusių į valdžią? Juk taip uoliai dirbai,rodos, antipaksininku:) Rezultatai buvo puikūs, gal dabar galėtum padėti tautai?

Gerbiamas lankytojau, nenurodei savo atgalinio adreso, tai negaliu atsakyti asmeniškai. Iš kitos pusės negaliu palikti šio klausimo neatsakyto. Tai čia mano atsakymas, nors jau tikrai laikas eit miegot. :-)

Apie išviešėjusius kagėbistus pasakysiu tiek: tiesa, kad atsarginis karininkas, tai ne kadrinis karininkas. Bet taip pat nemažiau tiesa, kad atsargos karininkas tai daugiau už eilinį “stukačių” (kaip išsireiškė Siaurusevičius paskutinėj savo laidoj).

Paimkit bet kurios šalies kariuomenės arba saugumo tarnybą ir pamatysit, kad karininkas tai žmogus, kuris ne nosį krapšto ir dinderį muša. Karininkas yra toks žmogus, kuris turi rimtas pareigas ir nemažą atsakomybę, kuriam patikima ne tik įsakymų vykdytojo vaidmuo, bet ir atsakomybė pačiam priiminėti sprendimus. Tai yra tokiu žmogumi daug pasitikima. Pabandykit dabartinėj mūsų kariuomenėj gauti atsargos karininko laipsnį ir suprasit, kad ji duoda ne bet kam ir ne už nieką.

Taigi manau, kad nereikia ir negalima čia dangstytis skylėtais įstatymais. Tuo labiau man kyla didelių abejonių kaip būtų galima apibūdinti Valionio ir Pekeliūno kandidatavimą paskutiniuose seimo rinkimuose. Jų biografiniuose duomenyse teigiama , kad jie nebendradarbiavę su ne-Lietuvos Respublikos slaptosiomis tarnybomis (t.y. ir KGB). Įsivaizduokit sau nebendradarbiaujantį su Lietuvos kariuomene atsargos karininką. Briedas kažkoks gaunas…

Dabar dėl mano pagalbos tautai: tiesiai sakant man širdis krauju apsipila stebint, kaip ta klika, sudaryta iš žmonių kurie visada be jokių moralinių skrupulų žiūrėjo tik savų interesų ir kaip engti bei mulkinti kitus (visi tie komunistai, karjeristai, kagėbistai) įgauna vis daugiau ir daugiau nekontroliuojamos valdžios ant Lietuvos. Nuo to geriau žmonėms nebus. Bus tik daugiau neteisybių, korupcijos, nedemokratijos.

O ką gi aš galiu padaryti dėl to? Daug galiu ir mažai galiu. Viešas protestas – vienas iš būdų priversti valdžią dirbti žmonėms, o ne savo interesams. Yra ir kitų būdų, bet viešai protestuoti turiu daugiausiai patirties. Deja dabar negaliu sau leisti tuo smarkiai užsiimti – paprastai sakant pinigai baigės, tenka intensyviai užsidirbinėti duonai kasdieninei.

Visgi yra ir kitas aspektas: o kodėl dabar reikia būtent manęs? Juk yra daug žmonių, kurie yra gudresni už mane, protingesni, jaunesni, geresni, turi daugiau laiko, pajėgumų. Net ir to nereikia, užtenka suprasti, kad privalai kažką daryti.

Tad jei jums rimtai rūpi šis svarbus mūsų ateičiai klausimas, tai pradžiai susiraskite su kuo pasišnekėti apie tai. Jei po to savaime neatsiranda teigiamų pokyčių – susiraskite su kuo pasitarti apie tai ką galima būtų padaryti, kad būtų geriau. Jei po to vistiek situacija eina blogyn – pradėkite veikti. Patys. Tam visiškai nereikia, kad kas iš viršaus patapšnotų ranka ir pasakytų: “dabar darykite tą ir aną”. Reikia suprasti, kad mes patys atsakome už savo ateitį, susirasti bendraminčių ir bendražygių ir pradėti veikti pagal savo supratimą.

Tai nėra sunku. Tai, tiesa, suryja kažkiek laiko ir pastangų. Tai yra kiekvieno piliečio pareiga. Be pačių piliečių nėra daugiau kam tai atlikti.

Baigdamas šią padriką rašliavą norėčiau priminti, tuos mūsų tėvus ir vyresnius brolius bei seseris, kurie gerai jautė savo pilietinę pareigą prieš 14 metų ir stojo ginti savo ir mūsų ateities negailėdami savo sveikatos ir gyvybės. Laimingi esame, kad nebeturime tokių pavojų kaip jie. Užtat turime savus pavojus. Mes skolingi jiems už tai ką jie sau ir mums iškovojo. Mūsų pareiga – neužmiršti grąžinti tą skolą, vardan savo ir tų, kurie bus po mūsų, ateities. Gražinti skolą savo darbais.

Jei ne mes, tai kas? Jei ne dabar tai kada?