Pastaba: Šitas įrašas dienoraštyje yra rašytas žurnalui “Naujasis Židinys-Aidai”. Visas kelių dienų dienoraštis spausdintas 2005 11-12 žurnalo numeryje. Čia pateiktas dienoraščio tekstas iki žurnalo redagavimo.
Parduotuvėje perku dvi bandeles, apelsiną, obuolį ir puslitrį pieno — savo pusryčius (mama juk skaitys). Išėjus į lauką aplink rūkas. Rūke styrantys Justiniškių monolitiniai aštuoniolikaaukščiai atrodo didingai — kaip kokie fortai iš kompiuterinio žaidimo ar Chriss Foss paveikslų fantastikos knygų viršeliams. Kažkas yra tuose jų išsikišusiuose viršutiniuose aukštuose, kas traukia mano akį.
Rūkas. Rūkas ir lietus, kuris paslepia pasaulį ir mano vidinius užsakovus naujam projektui. Man reikia iš jų įvertinimo ir pastabų tam, ką suprogramavau. Vienintelį kartą kai prisiskambinu, atsiprašo — ruošia ataskaitą savo valdžiai.
Gerbiamieji programuotojų užsakovai! Mes, programuotojai, labai mėgstam netilpti į terminus. Kartais išvis apie juos nutylėti. Bet Jūs jokiu būdu netempkite laiko, kai mums Jūsų reikia!
Ar Jūsų užsakyta sistema bus mažutė, ar Sistema iš didžiosios raidės, ji telpa programerio galvoje visa — daugiausiai kažkur pasąmonėje. Tuo metu kai programuotojas pasiruošęs dirbti su ja, jo pasąmonė sukasi ratu kaip koks didžiulis ir labai sunkus smagratis. Sustabdyti jį sunku, sustabdžius paleisti iš naujo — dar sunkiau, pabandyti staiga pakeisti jo sukimosi kryptį — beprotybė: iššoks iš orbitų ir viską aplink ištaškys.
Taip ir prastumiu laiką iki darbo pabaigos tuščiomis apsukomis.
…
Kažkur girdėjau, kad Dievas globoja kvailius ir įsimylėjėlius. Kaip gera būti ir vienu ir kitu.
…
Vakare suryju beveik visą „lux/jauniems“ 11 numerį. Kad ir kas ką besakytų, šio žurnalo negalima uždarinėti. Jis lengvai skaitomas, įdomus ir jautrus. O peno dvasiai viename numeryje telpa ne mažiau nei mėnesyje br. Astijaus pamokslų. Už tris litus visoje Lietuvoje!